Toma Vaškevičiūtė: „Žiūrėdama į lietuvių kino legendas, matau, kad jų siela išliko tokia pat“

Birželio 13 dieną įvyks 11-ieji Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“, po kurių ir vėl bus daug kalbama apie naujausią lietuvišką kiną, jo braižą, kryptį ir kokybę. O internetinėje kino fondo platformoje galima prisiminti pastarojo dešimtmečio „gervių“ nominantus ir laureatus. Suformuotoje „Sidabrinės gervės“ kolekcijoje – 45 įvairaus žanro filmai, tarp kurių – ir ironiška drama „Anarchija Žirmūnuose“ su tuo metu dar tik pradedančia aktore Toma Vaškevičiūte.

Debiutinis režisieriaus Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose“ daug žadančiu tapo tada, kai Kanų kino festivalyje laimėjo „Media New Talent“ prizą už geriausią scenarijų. 100 tūkstančių eurų biudžeto filmą prodiusavo nepriklausoma Lietuvos kino gamybos kompanija „Tremora“ kartu su Vengrijos kino kompanija „Katapult Film“.

Mūsų kritikai su Žirmūnų anarchistais elgėsi panašiai taip, kaip ir filmo herojai: pasidėję receptų knygą gamino Molotovo kokteilį. Tačiau ši juosta buvo nominuota „Sidabrinės gervės“ geriausio pilnametražio filmo kategorijoje. Taip pat „Anarchija Žirmūnuose“ buvo parodyta Torunės, Skopjės, Kopenhagos, Sankt Peterburgo, Segovijos, Maskvos kino festivaliuose, lietuvių darbą pamatė ir Australijos, Indijos, JAV žiūrovai. 

Vieną pagrindinių vaidmenų jame sukūrė šiuo metu viena ryškiausių ir geidžiaumiausių šalies aktorių –  Toma Vaškevičiūtė. Jos personažas – naivi geltonkasė Vilė, atvykusi studijuoti į didmiestį. Beieškodama nebrangaus nuomojamo buto mergina susiduria su berniukiška Sandra, nerūpestingai žongliruojančia anarchijos sąvoka. Ši Vilei parodo visai kitą gyvenimą, kuriame gimsta ir nuodėmingos patirtys, ir didžiuliai įtarimai.

T. Vaškevičiūtė pasakoja, kad neseniai kolegė Severija Janušauskaitė jai netikėtai priminė šį filmą, pasidalindama vaizdo klipu, kurį susuko nepažįstamas žmogus, „Anarchijai“ sukūręs dainą ir sumontavęs klipą iš filmo ištraukų.

„Aš labai širdingai pažiūrėjau tuos kadrus, sukilo šilčiausi jausmai mano partnerei Severijai. Visa tai priminė man, kaip gražiai mes stengėmės pamilti viena kitą filmavimo aikštelėje, kaip tai buvo įdomu, faina. Tokį labai šiltą, gyvybingą jausmą sukėlė, – pasakoja Toma. – Įdomu stebėti savo pokyčius, kolegų pokyčius. Įdomu tiesiog reflektuoti, įsisąmoninti. Žinoma, žiūrint į tokią ankstyvą jaunystę, toką gražią, visada kyla dvejopi jausmai, bet kartu labai gera pamatyti, kas buvai, kas esi. Juk žiūrėdama tą filmą iš tiesų nugyveni ir gyvenimą: etapą, kuris buvo po to, ir tai, kas vyko iki. Įvertini tam tikrus pasiekimus, pokyčius, kai kurie jų – labai teigiami, kiti – galbūt neigiami.“

Vis dėlto tai, kas anksčiau atrodė blogai, dabar aktorė suvokia visiškai kitaip – vertina kaip dideles, gražias viso proceso pamokas. Ir tai, dėl ko premjeros vakarą beprotiškai daužėsi širdis, dabar lengva ranka paleidžia.

„Per premjerą tu stebi filmą, stebi save ekrane, seki žmonių reakciją, labai jautriai tai priimi, o po tiek laiko – juk po „Anarchijos Žirmūnuose“ filmavimo praėjo dešimt metų – nebelieka apskritai jokių blogų vertinimų. Atsiranda distancija ir kitoks matymas: be kažkokių skrupulų, kad galbūt galėjau tą padaryt vienaip, tą kitaip. Tai jau istorija, tavo dalis, – sako Toma. – Tos neseniai klipe pamatytos filmo ištraukos man priminė ir labai jaukų ryšį su kolegomis aktoriais Jūrate Onaityte, Martynu Nedzinsku. Su juo filmavomės abu ką tik pabaigę akademiją. Jaučiasi ir matosi, kad tai – žmogus, su kuriuo jau tada nemažai kartu buvome perėję.“

Profesinis stebėjimas Tomos neapleidžia ir žiūrint gerbiamų kolegų filmus, sukurtus jų meistrystės ir jaunystės žydėjimo metais. „Ekrane stebint legendas, su kuriomis man teko didžiausia garbė ir didžiausias malonumas dirbti, pavyzdžiui, Vaivą Mainelytę, Gediminą Girdvainį, Jūratę Onaitytę, labai gera matyti tokį dalyką: kiekvieno jų siela liko iki šios dienos tokia pat pašėlusi ir tokia pat graži. Ir tai, kad pasikeitė jų veidai, gal paseno kūnas, nieko beveik nereiškia, tik moko vertinti gyvenimą čia, dabar, šiandien.“

T. Vaškevičiūtė svarsto, kad būtų smagu su sava kompanija surengti lietuviškos kino retrospektyvos vakarą: „Niekada to nedariau, bet labai gera idėja – susėsti, pažiūrėti, pažvengti iš savęs, ir dar su kompanija!“

Vienas variantų – filmus išsirinkti platformoje kinofondas.lt, kuri sukaupusi didžiulį visų laikų kino archyvą. Dalis filmų – nemokami, kitų peržiūra kainuoja simbolinį poros eurų mokestį.

„Labai gerai, kad kažkas apsiėmė įvertinti mūsų kino autentiškumą, koks jis bebūtų, mūsų kino veidą, sudėti į vieną vietą. Tai yra labai gražus ir pagarbus žingsnis šitam menui“, – teigia T. Vaškevičiūtė.

Platformoje kinofondas.lt šiuo metu žiūrovams siūloma ir daugiau teminių kino rinkinių, jie sugrupuoti į „Lietuvos kino klasikos“, „Skalvijos kino akademijos“ kolekcijas. Viena naujausių kolekcijų – „Europos kinas“, kuriame – prancūzų, austrų, italų kino darbai.

„Sidabrinės gervės“ kolekcijoje – režisierės Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“, Igno Miškinio „Artimos šviesos“ ir „Karalių pamaina“, Kristinos Buožytės „Aurora“ ir „Kolekcionierė“, Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“, Andriaus Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“, Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“ ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Jūratės Samulionytės „Šanxai Banzai“ ir „Nerutina“, Audriaus Stonio „Varpas“, Lino Mikutos „Pietūs Lipovkėje“, Karolio Kaupinio „Budėjimas“, Romo Lileikio „Maat“ ir daugybė kitų įvertintų lietuvių kino darbų.

Kino fondo projektą įgyvendina audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA. Jis dalinai finansuojamas iš Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos administruojamos kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos.

KinoFondo informacija