GRAŽINA ARLICKAITĖ: „VISAIS ISTORIJOS TARPSNIAIS DIDŽIŲJŲ KOVŲ ARENA BUVO IR LIKO ŽMOGAUS SIELA“

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės, kinotyrininkės Gražinos Arlickaitės (g. 1947) profesiniame scenarijuje ryškėja kelios pasakojimo linijos: ilgametis darbas Lietuvos kino studijoje, vadovavimas ryškiausias šiandieninio kino slinktis kitam Europos šalių kino forumui „Scanorama“, dėstytojavimas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kelios dešimtys publikacijų specializuotuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose, lietuvių filmų programų pristatymas tarptautiniuose kino festivaliuose, pirmininkavimas Lietuvių kino akademijos tarybai. 

Pasak jos, kinas yra neatsiejamas nuo išorinio ir vidinio gyvenimo sankirtų, keliančių klausimus apie žmogaus santykį su laiku ir jį supančia aplinka. Jis atspindi realybę, kurioje gyvename, primindamas, kokiu skirtingu žvilgsniu ją matome.

Vertindama kintančius kino procesus, didelį dėmesį skiriate vienai ryškiausių žmogiškosios būties apibrėžčių – laikui. Kaip, veikiami jo, akistatas su praeitimi ir dabartimi išgyvena kūryba ir kuriantysis?

Visi mes gyvename viename ar kitame laike, kaip ir gimstame ten, kur gimstame. Taip patenkame į laiko ir vietos padiktuotą socialinę, etinę ir kultūrinę erdvę. Susiduriame su to laiko keliamais iššūkiais ir būtinybe juos įveikti. Vienintelis dalykas, galintis padėti žmogui, yra vertybių sistema, kurią jis išsiugdo bėgant metams ir siekia ją apginti. Kiekvienas laikas kėsinasi į mūsų vertybes, verčia prisitaikyti. Tada ir iškyla klausimas, į kurį tenka atsakyti kiekvienam individui: kokius kompromisus esu pasiryžęs daryti. Menas daryti kompromisus gali būti suprastas ir kaip prisitaikymas, ir kaip išmintis, padedanti protingai įveikti kliūtis. Netikiu, kad galima nugyventi gyvenimą, nepadarius nė vieno kompromiso. Visada svarbu, kuo ir kaip žmogus argumentuoja savo mintis ir veiksmus. Sovietmetis kėsinosi į žmogų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis kiekvienas elgdavosi skirtingai. Menininko santykis su laiku iš esmės nesiskiria nuo kitų žmonių, tik yra viešesnis.

Pasikeitus istorinėms ir kultūrinėms sąlygoms, vyresniosios kartos režisieriai sovietmetį prisimena kaip karo lauką. Kai buvo kovojama už teisę kalbėti savo balsu, ištarti savo žodį, apgintį savo mintį. Tikriausiai dėl to tas laikas galėjo padovanoti meninį bendrumą interesų prasme. Menas buvo pasipriešinimas tai visus slegiančiai nelaisvei. Dabartis reikalauja kitokių kokybių. Tarsi ir nebeliko dėl ko kovoti. Laisvė suteikia saviraiškai absoliučiai visas galimybes. Keista, kad norinčių naudoti ją kūryboje nėra tiek jau daug. Netrūksta tik norinčių tapatinti laisvę su visiška neatsakomybe. Atrodytų tapo nebereikalingas profesionalumas, pagarba patirčiai, pamatinėms vertybėms. Dominuoja tik beribis saviraiškos troškimas. Postmodernizmo laikų liberalumas leidžia šioms savybėms tarpti, nustumdamas į užribį meninę meistrystę. Ankstesnis laikas reikalavo ją įrodyti. Šis – tik įvardyti.

Apmąstydama suvaržymais ir iškreipta tikrove paženklintą būtąjį laiką, užsimenate, kad sekdama šiandieninių, laisvės sąlygomis kuriančių, menininkų pasisakymus apie kūrybą, pasigendate ne tik kritiško savęs vertinimo ir tvirtų nuostatų, bet ir drąsos, ryžto ieškoti savito balso.

Sovietmetis vertė menininkus ir visus kitus mąstančius žmones turėti savo vidines nuostatas, leidžiančias atsispirti propagandos brukamiems ideologiniams štampams, nuolatiniam bukinimui, kurį labai taikliai mankurtizmu pavadino garsus kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Rašytojas apibūdino sovietmečiu formuojamą žmogaus be atminties tipą. Iškalbingomis teatro metaforomis 1983 m. Jaunimo teatre šią temą atskleidė režisierius Eimuntas Nekrošius, įstabiai suvaldęs galingos apimties romano medžiagą. Visa tai buvo sukurta sovietmečiu, visa tai mokė laisvėti nelaisvės sąlygomis. Ne aptarnauti ideologines schemas, bet kurti tokį meno pasaulį, kuriame atveriamos ne tik tiesioginės žodžių ir poelgių prasmės. Tas esmes vėrė visų laikų didieji menininkai. Argi reikia iškalbingesnio pavyzdžio nei Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“?

Štai čia ir norisi išsiaiškinti, kodėl užgriuvusi – ačiū Dievui! – Laisvė tarsi paralyžiavo galimybę ja naudotis. Nepriklausomybės pradžioje vienas garsus lietuvių kino režisierius karčiai pajuokavo, kad tada, kai bus galima sakyti, ką norime, paaiškės, kad pasakyti nebėra ką. Kodėl būtent po didžiųjų permainų pasijutome tokie maži? Kodėl taip dažnai prisistatome esą iš mažos šalies, už jos geografinio mažumo slėpdami asmeninį menkavertiškumą? Ar taip elgiasi mūsų kaimynai skandinavai, kilę taip pat ne iš pačių didžiausių šalių?

Nesibaigiantis susimenkinimas yra ilgos nelaisvės pasekmė ir, daugeliu atvejų, tylėjimo, sutrikimo priežastis. Sovietmetis visus atkakliai vertė likti nepastebėtais, neužkliūti, nestovėti iškelta galva. Tokią galvą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme buvo lengva prarasti. Mažam būti paprasčiau, nepastebėtam lengviau išlikti. Tad ir atsitiesti nėra nei lengva, nei paprasta. Laisvė nebereikalauja grumtis su akivaizdžiais priešais, ji perkelia konfrontacijas į žmogaus sielos lauką, skatina jo vidines akistatas. Jų nebijoti išmokstama tik gimstant ir gyvenant laisvės sąlygomis, puoselėjant pagarbą individualumui.

Manau, svarbu kalbėti ir apie naujas cenzūros formas. Atmintyje iškyla Umberto Eco esė „Veline ir tyla“ primenanti, kad draudimai niekur nedingo, pakito tik jų pavidalai, kuriantys laisvo pasirinkimo iliuziją.

Taip. Įvardinęs draudimų cenzūrą kaip tyliąją cenzūrą, U. Eco kalba apie šių laikų, triukšmingąją, cenzūrą. Draudimus pakeitė beribis triukšmas, kuriame paskęsta bet koks rimtesnis klausimas. Jis ne uždraudžiamas, bet išstumiamas už bendro diskurso ribų. Triukšmingosios cenzūros laikmetis to paties reikalauja ir iš menininko, siūlydamas (ne)patekti į popiežiaus Pranciškaus taip taikliai įvardytą amoralumo rinką. Joje pirmenybė teikiama naudai, kuri tampa vieninteliu motyvu, lemiančiu individo elgseną arba meninę laikyseną. Galimybė įsitraukti į šią rinką ir aptarnauti jos poreikius dažnai grindžiama pragmatiškumu. Susitapatinama su visuotiniu triukšmu, perimant naująsias vertybes.

Laiko aplinkybės skirtingai veikia meną ir kėsinasi į jo turinį. Šiandien matome, kaip nepopuliarieji draudimai puikiai paverčiami triukšmingu šurmuliu, kuris geriausiu atveju praskiedžia, o blogiausiu atveju panaikina prasmingo pokalbio galimybę. Jis tampa dar viena lengvo turinio pramoga, į kurią noriai ir lengvai įsitraukiama. Ji nekelia jokių intelektinių iššūkių, yra prieinama visiems, „demokratiška“. Kyla klausimas, kam apkritai reikalingi humanitarinio išsilavinimo pagrindai, kai ir be jų galima puikiai išsiversti. Šis triukšmas priverstinai formuoja iškreiptą požiūrį į išsilavinimą, moralę ir kultūrą.

Ar humanitarinis išsilavinimas vis dar pajėgus atsakyti į sarkastišką išorinių aplinkybių šypseną?

Manau, bet kuris laikas anksčiau ar vėliau verčia grįžti prie pamatinių vertybių. Paaiškėja paprastos tiesos: kad nauja yra užmiršta sena, o tradicijos ir inovacijos yra dvi to paties reiškinio pusės.

Kaip prie jų, Jūsų manymu, sekasi priartėti postmoderniam fragmentiškos kultūrinės sąmonės žmogui?

Nėra vieno kelio, kaip nėra ir vieno būdo tai pasiekti. Man atrodo, svarbiausia norėti jo ieškoti. Tai neišvengiamai veda į akistatą su ilgaamžėmis ir trumpalaikėmis vertybėmis. Fragmentai taip pat gali sukurti tvirtą pamatą. Svarbu, aplink kokią ašį jie sukasi.

Kaip vertintumėte kino antlaikiškumo galimybę? Ar realaus ir ekrane sekamo laiko sandūra gali kaskart naujai užduoti esminius, žmogaus prigimtį tardančius klausimus?

Kinas turi kūną – kino juostą arba kitą formatą. Šis sensta ir yra. Net skaitmeninės technologijos nėra amžinos. Todėl išlieka tos vertybės, kurios geba prasiskverbti iki reiškinių gelmės ir turinio. Jos liečia ir techninius aspektus, garsiausių kino operatorių atradimus, specialiuosius efektus, režisūrinius sprendimus pasakoti istorijas taikant kitas naratyvo metodikas. Visais laikais žmonės mylėjo, kentėjo, jautė vienatvę. Visais istorijos tarpsniais didžiųjų kovų arena buvo ir liko žmogaus siela. Šis lygmuo yra universalus. Jis pažeidžiamas, kai kine ima dominuoti formalioji jo pusė: specialieji efektai, kostiumai, grimas. Dažnai būtent jie atitolina laiko refleksijos galimybę. Juk paprastai kalbėdami apie praeitį, žvelgiame į ją iš nūdienos pozicijų. Praeitis mums svarbi tiek, kiek skatina apmąstyti universaliuosius klausimus.

Nepamirškime, kad viskas jau seniai atrasta. Hipertrofuotas šių dienų noras siekti naujumo turi ir negatyvų, griaunantį atspalvį. Kas gi naujo gali būti pasakyta apie žmogaus gyvenimą? Tai, kad jis prasideda gimimu, o baigiasi mirtimi? Geriausi kino pavyzdžiai liudija galimybę įsiskverbti į žmogaus vidų, atskleisti jo daugialypę prigimtį. Apie tokius filmus kalbame ir po penkiasdešimties, ir po šimto metų. Kalbame apie tai, kas lieka, ne apie tai, kas praeina.

Įveikęs laiko iššūkius, liko ir kinas.

Istoriškai kinas visada dorojosi su jam iškylančiomis grėsmėmis. Nebyliojo kino laikais grėsmę kėlė garsas, pranašavęs Didžiojo nebylio griūtį. Šis atlaikė ir įžengė į garsinio kino erą. Vėliau atsirado spalva, kuri ilgainiui pakeitė juodai baltą vaizdą. Nepaisant to, noras išsaugoti nespalvoto kino žavesį liko. Iki šiol prisimenu, kaip sovietmečiu per Maskvos festivalį didžiajame ekrane viena kitą keisdavo nespalvotos Vakarų režisierių filmų kopijos. Elegantiška vagystė leisdavo išvengti būtinybės įsigyti rodymo teises. Juodai baltos spalvotų filmų versijos, vadintos „fondiniais filmais“, vėliau būdavo rodomos uždaruose seansuose. Luchino Vinconti „Mirtį Venecijoje“ pirmą kartą taip pat pamačiau juodai baltą ir tik vėliau – spalvotą. Toks buvo laikas. Dar kinui grasino televizija, su kurios atsiradimu buvo siejamos kino žūties viltys. Kinas ir vėl atsilaikė.

Kinas neįmanomas be žiūrovo ir seanso. Pastarojo samprata pasikeitė, tačiau išliko esmė – žiūrovo ir ekrano akistatos būtinybė. Kino teatrų lankomumo potvyniai ir atoslūgiai formavo žiūrovo ir kino seanso istoriją. Vargu, ar internetinėms galimybėms pavyks išstumti kino teatro seansą kaip žiūrovo ir filmo susitikimo formą. Jis dovanoja bendrystės galimybę, kuri tapo tokia svarbi vienatvės paženklintame visuotinės komunikacijos amžiuje.

Kalbino Lina Žukauskaitė

Bernardinai.lt