Atgarsiai. Tarptautinis animacinių filmų festivalis Annecy 2016

LiKA nariai animatorė Jūratė Leikaitė ir prodiuseris Valentas Aškinis tradiciškai lankėsi viename didžiausių animacinių filmų festivalyje ir dalinasi įspūdžiais.

Jubiliejinis, keturiasdešimtas tarptautinis animacinių filmų festivalis Annecy, vykstantis Japonijoje, yra vienas didžiausių festivalių pasaulyje, kurio reikšmė ir svarba animacijos pasaulyje vis didėja. Šiemet lietuvių delegacija festivalyje buvo labai gausi, atvyko net devyni atstovai iš įvairių Lietuvos studijų ir organizacijų. Ryšiai, pažintys ir kontaktai tapo svarbūs ne tik filmų gamybai, bet ir festivalinių filmų atrankai. Gausų dalyvavimą lėmė ir tai, jog Lietuvos kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos dalinai finansavo kelionės išlaidas.

Juodas su keliomis ornamentinėmis gijomis Lietuvos stendas MIFA, pagrindinėje mugėje buvo santūrus ir kuklus. Visi, kurie prieidavo prie stendo ir domėjosi mūsų šalies filmais, gaudavo dovanų puikiai išleistą animacijos ir video žaidimų katalogą. Deja, šiemet konkursinėje ar panoramos programose nedalyvavo nei vienas lietuviškas animacinis filmas. Sukurtų animacinių filmų gausa taip pat negalime pasidžiaugti.

Festivalio metu veikusioje komercinėje ir edukacinėje mugėje MIFA dalyvavo apie 2800 dalyvių iš įvairių šalių. Vienoje erdvėje buvo pristatomi  profesionalių studijų  filmai, projektai, o kitoje patalpoje buvo supažindinama su pažangiausiomis technologijomis, demonstruojamos naujos kompiuterinės programos. Ypač įdomūs ir patrauklūs buvo interaktyvūs žaidimų stendai. Teko ir man galimybė šaudyti į mane skraidančius romo butelius Karibų piratų laive, interaktyviame žaidime.

MIFA dirba jau daugiau kaip 30 metų, suteikdama galimybę vystyti ir plėtoti filmų gamybą visiems animacijos industrijos specialistams. MIFA metu buvo organizuojami projektų pristatymai, buvo vedamos edukacinės paskaitos. Šiemet MIFA aplankė Prancūzijos Prezidentas François Gérard Georges Nicolas Hollande. Tą dieną buvo ypatinga apsauga – tikrino visus ateinančius į mugę. Didelis būrys gerbėjų, reporterių ir fotografų kaip bičių spiečius apie prezidentą būriu aplankė prestižinių Europos animacijos mokyklų Gobelins ir „L’école de l’image“ stendus, fotografavosi prie CNC, Milimage ir Prancūzijos televizijos ekspozicijų. Prancūzijos prezidento vizitas rodo, kad Prancūzijos ir Europos animacinių filmų pramonės vystymui skiriamas ypatingas dėmesys. Europos kino forumo konferencijoje, kurią organizavo Europos Komisija ir Europos kūrybiškumo skatinimo fondas,  buvo aptartos strateginės kryptys apie visokeriopą pagalbą nepriklausomiems Europos kino teatrams. CNC prezidentas Frédérique Bredin) kalbėjo apie įvairių Prancūzijos animacinių filmų sklaidos būdų plėtrą užsienyje. MIFA ir festivalio svečias prodiuseris Jeffrey Katzenberg buvo apdovanotas specialiuoju prizu už nuopelnus skatinant filmų gamybą.

Festivalio konkursinės programos

Festivalio konkursinėse programose rodomi patys naujausi animaciniai filmai iš viso pasaulio, taip pat gausus pilnametražių filmų konkursas, televizinių filmų, komercinių filmų ir eksperimentinių filmų programų. Šio jubiliejinio festivalio metu parodyti Prancūzijos animacijos šedevrai ir retrospektyvinės programos.

Prancūzijos transliuotojai yra įsipareigoję rodyti ir teikti finansinę paramą įvairiems animaciniams projektams, todėl filmų kūrėjų gyvenimas yra labai intensyvus. Didelė dalis animacijos mokslus baigusių studentų užsiima komiksų piešimu. Komiksų knygos yra labai populiarios Prancūzijoje. Komiksai piešiami ne tik vaikams ar suaugusiems, tai ir mistiški siaubo siužetai, kaubojų ar herojų kovos, tai ir pagal animacinių filmų komiksų serijos. Lietuvoje komiksai gana sunkiai skinasi kelią.

Festivalio metu buvo populiarūs virtualios realybės seansai, kuriuose reikėjo su specialiai pagamintiems akiniais stebėti filmus. Vienas įdomiausių Kanados projektas "Kentauras", kurio metu patenki į molekulių ir ląstelių pasaulį, kartu su atomais skrendi į visa kuriantį centrą. Jame vyksta gyvybės kūrimo procesas. Muzika ir garsiniai efektai sukuria tikrumo įspūdį.

Specialiosios festivalio programos

Kiekvienais metais yra rengiamos specialios programos, kuriose retrospektyviai arba kiek galima nuosekliau yra pristatomos įvairios šalys. Šiemet didžiausias dėmesys buvo skirtas Prancūzijos animacijai, kurios sudarytojas ir kuratorius Marco de Blois.

Prancūzų režisieriaus Mišel Dudok de Wit, garsiojo trumpametražio filmo „Tėvas ir duktė“ autoriaus. Šiemet jis, kartu su garsia japonų studija „Ghibli“ (Studio Ghibli) pristatė pilnametražį filmą „Raudonas vėžlys“. Vienišas vyriškis po audros išmetamas į negyvenamą tolimą tropikų salą. Pažintis su salos gyvenimu, ypatingas santykis su gamta, susiliejimas su dangumi ir jūra. kelios nesėkmingos pastangos pabėgti buvo sukliudomos didelio raudono vėžlio, kuris vis sugriaudavo jo plaustą. Vėliau vėžlys išropojo į krantą, kur buvo apverstas ant saulės numirti. Tada prasidėjo romantiška neįtikinama istorija. Vėžlys virto nuostabia moterimi, su kuria vyriškis nugyveno likusį gyvenimą. Jie net susilaukė kūdikio.... Šiame filme sužavėjo ne tiek animacija, siužetas, režisūra, tačiau nuostabus gamtos atmosferos perteikimas. Filmas susilaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Festivalio metu galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą „Michaelio Dudoko de Wit ilgesys“ (The Longing of Michaël Dudok de Wit) apie autoriaus kūrybą.

 Disney studijos gerbėjų džiaugsmui buvo parodytas naujausias studijos kartu su Pixar sukurtas trumpametražis režisieriaus Alan Barilaro filmo Piper filmas. Ką tik iš kiaušinio išsiritęs paukštelis pradeda savo nuotykius žemėje. Šis filmas pateks į ekranus kartu su nauju filmu „Ieškant Dori“. Filmo „Ieškant Dori“ režisieriai pristatė savo naują kūrinį ir papasakojo apie kūrybinius užkulisius.

Festivalio metu veikė žymių animacijos kūrėjų parodos

Šato pilyje veikė paroda, skirta vieno originaliausių ir garsiausių prancūzų animatoriaus, rašytojo, vaidybinių filmų scenaristų,  Jean-Francois Laguinie (g. 1978) paroda. Galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą apie jo kūrybą. Įdomu, kad jis net dešimt metų mokėsi pas vieną garsiausių prancūzų animatorių Paul Grimault. Šiemet specialiai autoriaus kūrybai skirtoje programoje buvo parodytas 2016 metais jo sukurtas filmas „Luiza“ (Louise). Žan-Fransua Laguino retrospektyvinėje kūrybos parodoje daugybė eskizų, kadruočių, dekoracijų iš jo poetiškų filmų. „Moteris ir violončelininkas“ laimėjo Gran Pri Annecy festivalyje 1965 m. 1978 metais autoriaus trumpametražis filmas „Kelionė per Atlantą" (21 min.) Kanuose laimėjo „Palmės“ šakelę ir apdovanojimą „Cezaris“ už geriausią metų filmą. „Gvenas, smėlio knyga“ (Gwen, the Book of Sand) Parodoje labai įdomiai pristatomas garsios Prancūzų studijos le Fabrique kūrybinis etapas, atspindintis to meto laikmetį. Eksponuojamos didelės dekoracijos, tapytos ant popieriaus guašu. Siurrealistinio pasaulio kūrėjas, mistiškos erdvės, perspektyvoje išnykstančios pastatų galeros, begalinės tuščios gatvės, erdvūs horizontai ir vienišos herojų figūros. Jan Francois parodoje herojai yra plokščios marionetės, o didelės dekoracijos, tapytos ant popieriaus lakštų guašu.

Europos animacijos pristatymas

Mūsų kaimyninės šalys taip pat turėjo stendą.

Latvijos stende puikavosi šalyje sukurtų filmų plakatai ir išraiškingi personažai. Jų išleistas katalogas kiek panašus į mūsų savo forma, tačiau turinys visai kitoks. Latvijos kino centras per metus finansuoja net 5 animacinius pilnametražius filmus ir daugybę trumpo metro filmų, skirtingų temomis ir atlikimo technika. Konkursinėje programoje dalyvavo net du latvių filmai. Vienas jų, režisierės Indros Sproges, filmas „Beribė dėžutė“ (Infinity Box) laimėjo pagrindinį prizą komercinių filmų kategorijoje. Besikeičiantys įvairiausi keisti personažai iš plastilino keliauja pagal latvių abėcėlės raides ratu ir stebina netikėtomis kompozicijomis. Garsus latvių režisierius Vladimiras Leščiovas konkursinėje programoje pristatė savo naują, net dvejus metus pieštą filmą „Belaukiant Kalėdų". Latvių stende galima buvo įsigyti šio autoriaus ranka pieštų animacinių filmų komponuočių.

Estiją atstovavo Joonis film studija. Konkursinėje programoje buvo Kaspar Jancis filmas „Pianinas“. Nekonkursinėje programoje buvo parodytas estų eksperimentinis filmas „Arhitektūra“. Režisuotas filmas yra piksializacijos pavyzdys besikeičiantys miesto architektūros detalės, ritmiška muzika, Filmas pribloškia savo trukme – žiūrovas tampa nesibaigiančio mirgančio ekrano ir ritmiško bumbsėjimo įkaitu. Vienas iš retų juokingų festivalio filmų buvo Estijos meno Akademijos studento Sander Joon filmas Velodrool. Primityvus, šaržuotas piešinys iš karto nuteikia linksmai, o ir siužetas vystosi greitai vis labiau nustebindamas. Dviratininkas varžybas pradeda norėdamas tik vieno – parūkyti, sukdamas ratus treke jis vis suspėja užsukti už kampo ir parūkyti. Žiūrovų minia audringai reaguoja į kiekvieno kritusio varžybose dviratininko traumą ar netgi žūtį. Per šešias filmo minutes režisierius parodo visą savo fantazijos ir išmonės bagažą, prajuokindamas žiūrovus.

Pats gražiausias ir šviežiausias savo meniniu stiliumi buvo Lenkijos stendas. Lenkai iš tikrųjų yra vieni stipriausi Europoje, prizinių filmų, kuriuos laimėjo Lenkijos režisieriai. Šiemet lenkai konkursinėse programose nedalyvavo. Jie turi gilias tradicijas ir daugiametę patirtį turinčių režisierių. Pastebėjome, jog jaunoji karta bando atverti naują etapą Lenkijos animacijos istorijoje. Dar prieš kelis metus studentaudami atvykdavę jaunuoliai dabar atstovauja intensyvią gamybą kuriančioms animacinėms studijoms. Smagu, kad Lenkijos vyriausybė skiria ypatingą dėmesį nacionalinės animacijos kūrimui, priversdama privalomai finansuoti nacionalinių televizinių serialų gamybą. Taip atsiranda vis daugiau smagių filmų vaikams. Kūrėjams gerai, - yra  tikslas, kur pabaigus mokslus bus galima dirbti ir kurti. Prodiuseriai yra skatinami ieškoti įvairesnių platformų, idėjų ir gamybos partnerių.

Festivalio laimėtojai

Pagrindinį prizą laimėjo kanadiečių režisieriaus Franck Dion trumpametražis filmas „Dingusi galva“, sukurts naudojant 2D ir 3D technikas. Herojė Džakvilina pametė savo galvą, bet kas gi čia tokio... Jos kelionei link jūros tai netrukdo. Ji nusprendžia sėsti į traukinį viena, lyg nieko nebūtų nutikę, nesvarbu, kad ji be galvos... Atidaro traukinio kupė duris – už jų didžiulė žuvis su jos galva. Kitos žuvys, taip pat, kaip ir ji, be galvų,... Frank Dion yra vienas garsiausių Prancūzijos iliustratorių, dekoratorių ir scenografų. Savo filmuose jis sukuria ypatingą atmosferą, keisto pasaulio viziją.

Žiuri apdovanojo režisieriaus Sebastiano Laudenbacho  pilnametražis filmą „Mergina be rankų“. Filmo autorius yra garsus dailininkas, bendradarbiavęs su daugeliu kitų autorių. Šis filmas yra garsių pasakų kūrėjų Brolių Grimų interpretacija. Seniai seniai malūninkas prižadėjo savo dukrą velniui už turtus ir auksą. Mergina sutiko, kad tėvas jai nukirstų rankas, kad išsipildytų jo svajonė tapti turtingu. Netekusi rankų ji patraukia elgetaudama per pasaulį. Vandens dvasios padeda jai surasti geraširdį princą pilyje. Šis ją pamilsta ir vestuvių proga padovanoja jai auksines rankas. Bet greitai prasideda karas ir princui tenka išvykti į kariauti. O pilyje gimsta kūdikis, tačiau velnio užmačios priverčia moteriškę palikti pilį ir patraukti tolimon kelionėn. Po kelerių metų, pasibaigus karui, princas suranda savo mylimąją su sūnumi ir viskas baigiasi laimingai. Šis filmas nuteikia poetiškai nuo pat pradžių. Vengiama klasikinio komercinio meninio sprendimo. Eskiziniai lengvi linijos brūkštelėjimai – tai jau charakterinė personažo scena. Potėpiais ir užuominomis vaizduojami gamtos peizažai. Žiūrovas tarsi žiūri filmą, pilną vidinės erdvės ir turi pats nuspėti baltose ekrano plotuose egzistuojantį piešinį. Šis yra tik menamas, ne konkretus.

Pagrindiniu festivalio prizu, Kristalu, ir publikos apdovanojimą pelnė režisieriaus Claude Barras pilno metro lėlinis filmas „Mano gyvenimas lyg moliūgo“ (My life as a Courgete). Filmas yra dviejų šalių Šveicarijos ir Prancūzijos studijų (Blue Spirit, Rita Productions ir Gebeka Films) kūrinys. Moliūgas yra dešimties metų berniuko slapyvardis. Po staigios mamos mirties jis yra siunčiamas į globos namus, kur susitinka kitus našlaičius. Iš pradžių jis iš visų jėgų bando surasti savo vietą šioje aplinkoje, tačiau tai pavyksta ne iš karto. Vėliau jis ima labiau pasitikėti savo jėgomis, suranda supratimą ir meilę. Filmo pabaiga laiminga – jis suranda naują šeimą.

Specialieji festivalio apdovanojimai

Prancūziško trumpo metro filmų kategorijoje net kelis apdovanojimus gavo režisieriaus David Coquard-Dassault filmas „Periferija“ (Peripheria). Tai dvylikos minučių kelionė į ištuštėjusį dangoraižių kapinyną, kur juodų didelių šunų gaujos klaidžioja tarp apleistų kiemų ir kambarių, nykių rūsių ir tamsių perėjimų labirintuose. Filmo nuotaika tokia gūdi, tarsi esi šių laikų Pompėjoje, mirusiame mieste, kur pučia vėjai ir šunys klajoja tarp žmonių gyvenimo likučių.  

Nedaug festivalyje buvo parodyta linksmų filmų. Todėl ironiškas švedų režisierės Joanos Rytel filmas „Mamos liepsnose" susilaukė daug publikos reakcijos. Filmas laimėjo specialųjį žiuri apdovanojimą.  Autorė savo filmuose nuolat gvildena seksualumo, abortų, rasizmo, feminizmo ir kitas aštrias temas. Dvi nėščios mamos, beviltiškoje nuotaikoje drybso kambaryje ant sofos. Liko keturios dienos iki jų gimdymo. Pilvai trukdo bet ką veikti – ir miegoti, ir valgyti, o vyrai seniai nebeužsiima su jomis seksu. O linksmintis gi vis tiek norisi...

Pirmą kartą bulgarų kilmės režisierius Teodor Ushev, kuriantis Kanadoje, laimėjo jaunimo žiuri prizą už trumpametražį filmą „Akloji Vasia“. Šį filmą visi žiūrėjome su specialiais akiniais, suteikiančiais vaizdui trimatės erdvės įspūdį. Tai pasaka apie mergaitę, kuri gimė keistomis akimis: viena akis matė praeitį, kita akis matė praeitį. Tačiau šių dienų tikrovės ji matyti negalėjo. Todėl žmonės ją praminė „Akloji Vasia“. Filmas sužavėjo savo technologinėmis priemonėmis. Tai 5 jo tokia stereoskopinio vaizdo technika sukurtas filmas. Sudėtinga grafika ir istorija, tačiau bendras įspūdis po filmo paliko slegiantį ir perkrautą įspūdį. Tačau jaunimui patiko istorija apie keistą mergaitę. Jis gavo ne tik jaunųjų žiuri apdovanojimą, bet ir specialųjį žiuri prizą, Mažąjį Kristalą.  

FIPRESCI apdovanojimas atiteko Michelle Kranot, Uri Kranot už  filmą „Kaip ilgai, ne ilgai“ (How Long, Not Long). Tai vizualinė kelionė, verčianti mus susimąstyti apie universalius bendražmogiškus procesus. Nesvarbu, kokioje šalyje vyksta veiksmas, vaizdais pasakojama apie nacionalistines, rasistines, emigracijos ir tolerancijos problemas. Šis filmas įdomus savo atlikimo technika: ant kino juostos nufilmuotos video medžiagos daugybės skirtingų vaizdų: demonstracijos gatvėse, emigrantai, išlipantys iš laivo, vaikas pasimetęs nuo tėvų ir pan. apjungimas tapyba ir grafiniu piešiniu.

Eksperimentinių filmų kategorijoje laimėjo kanadietės režisierės Moïa Jobin Pare 5 minučių filmas „4 min. 15 sek. reminisencija in the Developer“. Autorė stovi prie lango, kuriame atsispindi jos siluetas. Kitoje lango dalyje matyti įdomūs procesai, įbrėžimai, nuvarvėjimai, vaizdų kaita persipina su peizažas už lango susipina su miesto ir gamtos vaizdais, kurie atsiranda ant merginos šešėlio. Filmo keturios minutės prabėga greitai, nepabosta, nors, atrodo, lyg ir nieko neįvyko. 

Apdovanotas režisieriaus Mihai Grecu devynių minučių Prancūzijos ir Rumunijos bendros gamybos filmas „Galybės atspindžiai" (The Reflection of Power), kuriame apjungiama ir 3D animacija, ir fotografijos, ir realybėje filmuota medžiaga. Filmo nuotaika gūdi ir grėsminga. Į tamsius vandenis lėtai nugramzdinami didelio miesto dangoraižiai, aikštės ir parkai. Katastrofos nuotaika kuriama dviprasmiškai: suvoki, jog gelbėti žmonių nereikia, nes jų nėra, tačiau kartu junti autoriaus pasimėgavimą paskandinant ant postamentų sustingusias vadų skulptūras, rėksmingus politinius šūkius ant sienų, partiją garbinančias freskas.

Festivalio konkursinėse programose buvo parodyta tik keletas filmų vaikams. Jie nesužavėjo nei savo idėjomis, nei meniniu stiliumi. Daugiausiai vaikams yra kuriami televiziniai serialai. Žiuri apdovanojimą už televizinį serialą vaikams laimėjo Danijos ir Anglijos serialo „Lili“ serija „Lili mėgsta maistą“ (režisierė Siri Melchior). Lengvas, eskizinis personažų piešinys patrauklus, tačiau pagrindinė kiekvienos serijos mintis šokiravo neigiamu ir negeru elgesio vaikams rodymu pavyzdžiui, Pagrindinė serialo veikėja mergaitė Lili kiekviename filme vis krečia blogus darbus: jei ji nenori valgyti, tai maistą kabina sau ant ausų, kiša į nosį ir užsideda ant galvos.

Specialus festivalio apdovanojimas

Garbės Kristalas – specialus apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus animacijos pasauliui – buvo įteiktas prodiuseriui Didier Brunner. Dažniausiai publika žino filmų režisierius, todėl, nedaugelis buvo matęs prodiuserį. Į sceną išėjo nedidelio ūgio, kuklus žmogus. Jam susijaudinus skaitant padėkos kalbą, jį apsupo būrys animacijos milžinų, garsių režisierių, sukūrusių nuostabiausius pilnametražius filmus, pelniusius daugybę prizų ir žiūrovų simpatijų. Salė atsistojusi dėkojo filmų „Kiriku ir ragana“, „Kiriku, vyras ir moteris“, „Trio iš Belevilio“, „Jūros daina“, „Ernestas ir Celestina“, „Keltų paslaptis“ prodiuseriui.

Festivalio organizatoriai pranešė, jog kitais metais dėmesys ir retrospektyviniai parodymai bus skiriami kinų animacijai.

Teksto autorė Jūratė Leikaitė

Nuotraukų autorius Valentas Aškinis

 

Prisegta bylaDydis
02_Lietuvos_KC_stendas_MIFA2016.jpg2.64 MB
03_Latviu__stende_Lesciovs_Yamamura_ir_Leikaite_MIFA_2016.jpg2.4 MB
07_akloji_Vasia.jpg1.5 MB
09_Lagioni_paroda.jpg2.61 MB
Hirosimos_festivalio_vakarelio_atidarymas.JPG771.54 KB
Indu_stendas.JPG811.68 KB
Ispanu_stendas.JPG814.73 KB
Kino_eatro_Bonlieau_hole_vyksta_susitikimai_su__autoriais_Annecy_2016_2.jpg2.83 MB
Lagioni_2.jpg2.24 MB
Lagioni_8.jpg2.75 MB
Lenku_studijos_stendas.JPG805.64 KB
MIFA_MUGE.JPG789.87 KB
P1010489.JPG796.4 KB
Specialiuju_prizu_iteikimo_ceremonija_merijoje___Ansi.JPG756.93 KB
Vokieciu_stendas.JPG803.58 KB